Važiuojame pasivaikščioti – žodžių junginys, kuris Dianos Gedeikytės-Jakutienės, kelionių po Lietuvą tinklaraščio checkinlithuania.com autorės, šeimoje nuskamba labai dažnai. Jau aštuonerius metus po mūsų šalį keliaujanti ir savo istorijoms, įspūdžiais ir rekomendacijomis besidalinanti moteris sako, kad ėjimas padeda pažinti Lietuvą ne ką mažiau, nei keliavimas automobiliu. „Labai dažnai einu tikslingai, t. y. ten, kur galiu pamatyti kažką naujo ir įdomaus bei atradimais pasidalinti su savo tinklaraščio skaitytojais ir sekėjais socialiniuose tinkluose,“ – prisipažįsta Diana ir, šiek tiek daugiau papasakojusi apie savo pasivaikščiojimus po Lietuvą, ji rekomenduoja šešis ilgus pažintinius pėsčiųjų takus. Juos įveikę būsite ne tik gerai pasivaikščioję ir labiau pasiruošę ĖJIMO renginiui, tačiau ir daug gražių vaizdų pamatę, kažką naujo atradę.
Visų pirma, papasakokite, kaip ėjimas atsirado jūsų gyvenime?
Ėjimas su manimi rečiau ar dažniau yra praktiškai visą gyvenimą. Dar mažą mane pasivaikščioti dažnai vesdavosi tėtis. Vaikščiodavome po Vilnių ir vasaromis daug klajodavome gamtoje po mano močiutės sodybos apylinkes. Vaikščiodavome ilgai, o kai maža būdama pavargdavau, tėtis mane nešdavo ant pečių (šypsosi). Vat taip, dar vaikystėje, matyt, man ir įsiskiepijo ėjimo virusas. Dabar aš nuo mažens savo vaikus veduosi pasivaikščioti, tik tie pasivaikščiojimai su papildomu – Lietuvos pažinimo – prieskoniu.
Kaip ėjimas Jums padeda pažinti Lietuvą?
Mano kelionės po Lietuvą, galima sakyti, prasidėjo būtent nuo ėjimo. Tiksliau nuo pasivaikščiojimų pažintiniais pėsčiųjų takais, kurių Lietuvoje turime daug, skirtingo ilgio ir įrengtų įvairiose šalies vietovėse. Tiesiog vieną vasarą sugalvojau, kad reikia keliauti patyrinėti Lietuvoje esančius pažintinius pėsčiųjų takus. Tuo metu mano vaikai dar buvo maži, tad vieno-trijų kilometrų ilgio ėjimas jiems buvo pats tas. Vienas, kitas pažintinis takas ir apėmė azartas jų įveikti dar daugiau. Tuo labiau, kad takai įrengti įvairiose Lietuvos vietovėse, tad žygiuodami vis pamatydavome ir atrasdavome ką nors naujo. O vėliau takų tyrinėjimas virto ištisais dienos maršrutais iš karto aplankant keletą skirtingų įdomių vietų.
Galiu gerą pusdienį vaikščioti tiesiog miško takais ir keliais, klampoti pelkėmis ir brautis per gamtos šabakštynus, tačiau visada prioritetą skiriu ėjimui, kuris nuveda mane į dar nematytas, unikalias, įdomias vietas. Būtent ėjimo dėka atradau tokias išskirtines vietas, kaip Bartkuškio miške ir Rūdninkų girioje glūdinčios žemyninės kopos, nuošalyje esančius naudingųjų iškasenų karjerus, pažinau pelkių gamtą. Kažkada pėsčiomis ėjau nuo Raudondvario, per visą Kauną iki Pažaislio vienuolyno. Tai buvo lietuviškojo piligriminio, pažintinio tako „Camino Lituano“ atkarpa, tačiau aš ją pasirinkau būtent dėl jos turiningumo ir galimybės daug artimiau pažinti Kauną. Ir netgi 100km tako aplink Vilnių esu įveikusi tik tas atkarpas, kuriose žinojau, kad rasiu kažką įdomesnio – nematytą regyklą, tikrai ypatingą kraštovaizdį ir pan. Kai pagalvoji, tai tikrai išranki vaikščiotoja esu (juokiasi).
O ar vaikštote ne pažintiniais tikslais?
Savo pasivaikščiojimus galėčiau suskirstyti į dvi kategorijas, kasdienius ir pažintinius. Kasdien renku kilometrus su savo keturkoju šeimos nariu kažkur arčiau namų bei Vilniuje pėsčiomis einu, kur ir kada tik galiu. Net automobilį prekybos centrų stovėjimo aikštelėse statau toliau nuo įėjimo. Ilgesni pažintiniai ėjimai nutinka dažniausiai savaitgaliais ir per atostogas, kai turiu daugiau laiko. Tada jau, kaip mėgstu sakyti, važiuojame pasivaikščioti.
Kur Lietuvoje rekomenduotumėte pasivaikščioti?
Kaip ilgesnių pasivaikščiojimų mėgėja rekomenduoju šešis išbandytus ir labiausiai patikusius ilgesnius pažintinius takus. Visų pirma dėl to, kad kiekvienas jų yra įrengtas unikalioje ir kažkuo išskirtinėje Lietuvos vietoje. Antra, ilgesnis pasivaikščiojimas suteikia galimybę visko daugiau pamatyti, apžiūrėti, pastebėti. Nereikia bijoti ilgųjų pažintinių takų ir trasų, daugelyje jų būna įrengtos ir vietos pailsėjimui, o informaciniuose stenduose naudingos informacijos pateikta. Šie takai gerai sužymėti, tad nėra baimės nueiti ne ten, kur reikia. Trečia, jais pasivaikščiojus drąsiai galima registruotis į ĖJIMO dešimties ar dvidešimt penkių kilometrų trasą, nes kojos bus gerai pamankštintos (šypsosi). Taigi, mano rekomandacija:
6 ILGIEJI PAŽINTINIAI PĖSČIŲJŲ TAKAI
Ščiūrio rago pažintinis takas (8 km)
Takas, kuris lankytojus veda per unikalią gamtos vietovę – Ščiūrio ragą – ir kviečia ten ieškoti dvasios Lakajos. Aštuoni kilometrai gražiųjų Labanoro miškų, o kylantys ir besileidžiantys Juodųjų ir Baltųjų Lakajų ežerų krantai prieš akis atveria nuostabius vaizdus. Pakeliui gausu poilsio stotelių, suoliukų, informacinių ir interaktyvių pažintinių stendų. Viename didžiausių Lietuvos miškų masyvų esanti vieta jus tikrai sužavės, o iškeliausite iš ten su dideliu noru grįžti dar kartą. Tako pradžios – tiksliau – automobilių stovėjimo aikštelės – koordinatės 55.209673 25.605179.
Takas aplink Paršežerį (13 km)
Gražus ežeras, aukštapelkė, žemapelkė, kalvų kalvelių, gėlių ir karvių pilnos Žemaitijos pievos, piliakalnis, mitais apipintas šaltinis, kūlgrinda – štai kokia turininga programa laukia jūsų, jei pasiryšite įveikti Paršežerio pažintinį pėsčiųjų taką. Šiek tiek daugiau nei trylika kilometrų įvairovės. Paršežerio pėsčiųjų takas prasideda to paties pavadinimo stovyklavietėje , kuri įsikūrusi šalia taip pat vadinamo ežero. Paršežeris yra ežeras vakarų Lietuvoje, Šilalės rajone, Varnių regioniniame parke, visai šalia Laukuvos. Tako pradžios koordinatės 55.636436, 22.291202.
Šventosios aukštupio pažintinė trasa (10 km)
Paslaptingas pušynas su mėlynių krūmais nubertu piliakalniu ir senaisiais pilkapiais, Antalieptės marių platybės, kažkada prarijusios net 26 ežerus ir geri dešimt su uodegėle kilometrų pėsčiomis. Didžiausia atrakcija pakeliui – savarankiškas persikėlimas pontonine perkėla per siauriausią Antalieptės marių vietą. Tokia tad yra Zarasų rajone, Gražutės regioniniame parke įrengta Šventosios aukštupio pažintinė trasa. Jos pradžios koordinatės 55.629171, 25.976965.
Mūšos tyrelio pėsčiųjų takas (7 km)
Ilgiausias lentų takas pėstiesiems per pelkę Lietuvoje. Ir vienas gražiausių. 7 kilometrai tako leidžia sočiai pasigėrėti nediduku žaviu Miknaičių ežeru, įsiminti pelkei būdingą gamtovaizdį, pakvėpuoti grynu oru ir, jei pavyks taką lankyti tuo metu, kai nėra daug kitų žmonių, iki soties pasimėgauti aplink tvyrančia tyla ir ramybe. Mūšos Tyrelio pažintinis takas atidarytas 2015 metais Joniškio rajone, 15 km į pietus nuo Žagarės, unikaliame Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje. Tako pradžios koordinatės 56.219775, 23.262652.
Zackagirio takas (12 km)
„Meškos šikna“, kopos be jūros, lyg gyvačiukė vingiuojanti upelė, gražus vaizdas nuo skardžio, gera mankšta kojoms ir kelios valandos gryno oro plaučiams. Dzūkijos pušynuose, Marcinkonių kaimo apylinkėse vingiuojantis takas labai patiks mėgstantiems vaizdų įvairovę ir…. miško gėrybes, nes, sezono metu, uogų ir grybų pakeliui tikrai gausiai galima rasti. Tako pradžios koordinatės 54.061083, 24.399181.
Žaliasis pažintinis takas (7 km)
Žaliasis pažintinis takas, vingiuojantis Aukštadvario regioniniame parke, keliautojams siūlo daug grožiu turtingos gamtos, Strėvos upės vagą, Spindžiaus ežero ištakas, Spindžiaus ir Spindžiuko ežerų protaką, Strėvos protaką, Drabužininkų pilkapius, Strėvos įgriuvą. Daug visko! Verta ten pasivaikščioti vien tam, kad pamatytum unikaliai žalius, išties smaragdinius Spindžiaus ežero vandenis. Tako pradžios koordinatės 54.588006, 24.70162
Na, tai ar važiuojame pasivaikščioti?
Projektas bendrai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšomis ir Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
