Medaliai: Vilniaus miesto legendos / Pavasario ĖJIMAS

Anot legendos, Vilnių Didysis Kunigaikštis Gediminas įkūrė neatsitiktinai. Į medžioklę išvykęs valdovas nakvynei pasirinko Šventaragio slėnį (tą vietą, kur dabar stovi Katedra ir Gedimino bokštas). Naktį Gediminas susapnavo, kad ant Kreivojo kalno stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia šimtai vilkų. Kunigaikščio krivių krivaitis Lizdeika paaiškino, kad sapnas reiškia, jog šioje vietoje iškils miestas, garsas apie jį plačiai pasklis. Remdamasis tuo Gediminas upių santakoje supylė piliakalnį ir įkūrė pilį, o vėliau ir miestą, kuris tapo mūsų šalies sostine. 

Pasakojama, kad Kristoforas buvęs labai aukštas ir stiprus vyras. Jis gyveno šalia itin sraunios upės ir paprašytas, ant savo pečių pernešdavo keliautojus. Kartą pagalbos pasiprašė mažas berniukas. Kristoforas sutiko padėti, tačiau įpusėjus upę berniukas ėmė vis labiau ir labiau sunkėti. Vos ne vos pasiekus krantą, berniukas prisipažino, kad yra Jėzus Kristus ir su savimi nešasi visus pasaulio sunkumus. Būtent todėl Kristoforas – lotyniškai reiškia „nešantis Jėzų“ yra laikomas keliautojų globėju.
Įdomu tai, kad Vilnius yra vienas iš nedaugelio miestų savo herbe turintis krikščionių šventąjį. Tai siejama su kunigaikščiu Jogaila – „Lietuvos krikštytoju“, kuriam valdant Vilniui buvo suteikta Magdeburgo arba, kitaip, savivaldos teisė.

Vilniaus požemiai, ar tai driežo, ar tai gyvatės, o gal slibino kūnas! Gaidžio galva ir žvilgsnis, kurio išvysti nenori niekas. Taip apibūdinamas dar Žygimanto Augusto laikais gyvenęs Baziliskas (nemaišyti su baziliko prieskoniu 🙂), žvilgsniu nužudydavęs kiekvieną, kuris išdrįsdavo pažvelgti. Nors Baziliską buvo bandoma atkurti Hario Poterio serijose, tiesa ta, kad niekaip nesutariama, kaip tiksliai atrodo šis padaras, nes, žinoma, nėra nei vieno jį gyvo mačiusio žmogaus!