„Kai pasidarau neramus ir įsitempęs, žmona man pasiūlo išeiti pasivaikščioti į mišką, – prisipažįsta Gintautas Ignotas. – Ji žino, kad geros keturios valandos ėjimo gamtoje ir namo grįžtu geresnis žmogus“. Nors vadovauja vienam didžiausių „Toyota“ automobilių pardavimo centrų Lietuvoje ir pagundų visur ir visada judėti automobiliu jam netrūksta, vaikščiojimas vyro gyvenime užima svarbią vietą. Gintautas papasakojo mums, kaip jis prisijaukino, o po to pamiršo ėjimą, kodėl vėl pradėjo vaikščioti ir kodėl jam patinka tai daryti vienam.

Mūsų jau tradicinis pirmasis klausimas, kurį užduodame visiems savo pašnekovams – kaip prasidėjo jūsų draugystė su ėjimu?
Mano pirmoji pažintis su ėjimu, tiesą sakant, prasidėjo gan anksti. Berods, dešimtoje klasėje. Mokykloje, kurioje mokiausi, buvo žygeivių būrelis, kurį pradėjau lankyti ir labai įsitraukiau į jo veiklas. Keliaudavome į įvairius žygius, išvykdavome netgi į užsienį, kur kopdavome ir į kalnus. Ilgainiui atsirado bendraminčių draugų būrelis su kuriais pradėjome klajoti pėsčiomis po Lietuvą, vėliau išvažiavome į Slovėnijos Alpes, kur labai patiko. Tada išsiruošėme į Monblaną (prieš tai, žinoma, kurį laiką intensyviai ruošėmės, nes reikėjo ne tik ilgo vaikščiojimo įgūdžių). Tuokart dėl prastų oro sąlygų kopti negalėjome. Antrą kartą Monblaną bandžiau šturmuoti jau būdamas universitete, tačiau oro sąlygos vėl pakišo koją ir teko likti kalno papėdėje. Taigi, mokykloje ėjimą prisijaukinau, tačiau prasidėjus mokslams universitete, ši aktyvaus laiko leidimo forma pasimiršo, mat atsirado kitų pomėgių. Pradėjau sportuoti žymiai intensyviau – plaukiojau su jėgos aitvaru, žaidžiau skvošą.

Ir visai nebevaikščiojote?
Mano jauno suaugusiojo gyvenime ėjimas pasirodydavo epizodiškai. Buvo etapas kai krimtau magistro mokslus Anglijoje, Mančesteryje. Nuosavo automobilio ten neturėjau, tad visur eidavau pėsčiomis. Nuo bendrabučio iki universiteto reikėdavo pėdinti apie keturiasdešimt minučių. Dažnai nutikdavo, kad dalis paskaitų tą pačią dieną vykdavo ryte, kita dalis – labiau į vakarą. Per dieną maršrutu universitetas-namai, namai-universitetas būdavo ir ne vieną kartą suvaikščiodavau. Jei su draugais mieste užsibūdavome iki gilios vėlumos, nevažiuodavau su taksi. Eidavau, net jeigu užtrukdavau valandą ar ilgiau. Net svoris pradėjo reikšmingai kristi nuo šitiek vaikščiojimo (šypsosi). Tuo metu prisijungiau ir prie vietinio žygeivių klubo. Su jais keliaudavau po skirtingus vietinius parkus. Prisipažinsiu, vidurio Anglija manęs nesužavėjo. Vien niūrios, drėgnos lygumos. Kartą pamatei ir pakanka, nes viskas vienoda. Lietuvoje daug gražiau.

O kaip nutiko, kad po kurio laiko vėl pradėjote nuolat vaikščioti?
Daug aktyviai sportuodamas, deja, pakenkiau savo nugarai, stuburui. Atsirado išvaržų, teko patirti porą rimtų operacijų, o tada ilgą reabilitaciją. Po operacijų vos galėjau penkiasdešimt metrų paeiti. Teko mankštintis, judėti vis didinant atstumus ir tada, kai aktyvus sportas buvo griežtai uždraustas, į gyvenimą susigrąžinau ėjimą. Kai po reabilitacijos grįžau į Vilnių, jaučiau, kad nepaisant visko norisi judėti ir aktyviai leisti laiką, būti fiziškai aktyviu. Ėjimas man, su operuota nugara ir išvaržomis, tapo saugiu ir sveikiausiu pasirinkimu.

Kita priežastis, kodėl vėl pamėgau ėjimą, tai poreikis „pravėdinti“ galvą. Dirbu intensyvų protinį darbą ir galva tikrai pavargsta. Ėjimas, žygiai man tapo tam tikra meditacijos forma. Einu mišku, klausausi garsinės knygos, po pusvalandžio suprantu, kad nieko negirdėjau, ką į ausis balsas kalbėjo, nes tiesiog užsimiršau. Supratau, kad pabuvimas miške pačiam su savimi labai teigiamai, atpalaiduojančiai ir raminančiai veikia. Geros keturios valandos pasivaikščiojimo gamtoje ir namo grįžtu geresnis žmogus (šypsosi).

Kur vaikštote?
Vilniaus Vingio parko takai ir ratukai jais man greitai atsibodo. Tada pradėjau dairytis plačiau ir domėtis, o kur aplink Vilnių galima pasivaikščioti. Iš pradžių išvaikščiojau visus aplink sostinę esančius oficialius pažintinius takus. O dabar vietą ėjimui susirandu labai paprastai – atsidarau Google žemėlapį, įsijungiu palydovinį vaizdą ir ieškau sąlyginai netoli nuo Vilniaus esančių žalių plotų. Į tą vietą, kuri sudomina, ir važiuoju, išvaikštau ją ir ištyrinėju.

O į organizuojamus masinius žygius einate?
Domiuosi ir seku informaciją apie organizuojamus įvairius žygius. Sudalyvauju kartais tokiuose, kurie vyksta įdomiose Lietuvos vietose. Visgi su tokiais žygiais turiu sunkumų – dažnai nepataikau į juos. Atsibundu šeštadienio rytą ir žiūriu, kad į startą jau nespėsiu arba jį net ir praleidau. Tad daug dažniau keliauju savaip, pats sau sugalvodamas, kur eiti.

Toli nužygiuojate?
Ilgiausias atstumas, kurį esu nuėjęs vienu kartu, yra 75 kilometrai. Dalyvavau tada organizuotame žygyje, ėjau visą dieną ir dalį nakties. Nebuvo lengva. Kelis kartus esu ėjęs 50 km. Tačiau man labiausiai patinka įveikti 20-30 km. Optimalu ir atstumo, ir laiko prasme. Tuo labiau jei eidamas įlendu į kokius brūzgynus ir bekeles, ėjimas kelis kartus pasunkėja, sulėtėja, tada jau ir trumpesnį atstumą įveikti yra nelengva.

Kaip dažnai vaikštote?
Į ilgesnius ėjimus išsiruošiu dažniausiai savaitgaliais, nes tada galiu sau leisti toliau nuvažiuoti ir kelias valandas vaikščioti. O paprastomis dienomis stengiuosi bent kelis kartus per savaitę trumpiau pasivaikščioti kažkur Vilniuje, netoli namų. Be to, pradėjau pėstute eiti į darbą. Pusvalandis į vieną pusę, pusvalandis atgal ir jau pajudu šiek tiek.

Ar užkrėtėte šeimą pasivaikščiojimo virusu?
Žmona ėjimu, deja, nedega. Kartais prisijungia prie mano trumpųjų vakarinių pasivaikščiojimų. Ėjimas su vaikais, sakyčiau, yra atskira pasivaikščiojimo rūšis, kitas formatas. Mano vyresnėlėms tiesiog eiti nėra labai įdomu, tad jei noriu jas ištraukti iš namų, turiu sugalvoti papildomų pramogų. Pasikviečia dukros draugių į kompaniją, pasivaikščioję gamtoje iškylaujame, gaminame pietus, kepame zefyrus, sugalvoju kitų atrakcijų. O jaunėlį sūnų, kuriam dar nėra metų, jau dabar pratinu prie žygių. Įsigijau specialią nešynę ir keliaujame. Žinoma, kol kas ilgai su mažuoju dar nepasivaikščiosi, tačiau labai viliuosi ateityje turėti rimtą bendražygį (šypsosi).

Kokių nuotykių tenka patirti klajojant po gamtą? Ar nebaisu miškuose pasiklysti?
Man nebūtina eiti keliu. Labai dažnai išsuku iš jų ir einu tiesiai per miškus, pievas, brendu per upelius, jei pasitaiko pakeliui. Taip vaikštant kartais nutinka netikėtumų. Kartą, vaikštinėdamas po mišką, pamačiau ant žemės numestą įspėjamąjį ženklą, rodantį, kad reikia saugotis sprogimų. Pasirodo, beklaidžiodamas patekau į karinio poligono teritoriją. Būna, eidamas įklimpstu į pelkes. Dažniausiai atgal suktis nesinori, tad tomis pelkėmis ir paklampoju. Kartais pasitaiko nuklysti į vietas-akligatvius, kuriose, jei atgal suksi, tai visą kelią, ką jau nuėjai, teks eiti. Grįžti atgal aš nemėgstu, tai einu tiesiai net jei tenka didelį lankstą daryti ir nemažai papildomų kilometrų įveikti. Kartais nutinka įlįsti į tokius brūzgynus, kad pasigailiu, jog neturiu su savimi kirvuko.

Tačiau labiausiai nemėgstu laisvai lakstančių šunų prie sodybų. Jie garsiai loja ir būna pikti (šypsosi), todėl nešuosi dujinį balionėlį. O iš tiesų, traukia mane netikėtumai ir mėgstu tyrinėti aplinką. Net jeigu atkeliauju apžiūrėti įrengto pažintinio tako, jį perėjęs, einu toliau dairytis ir kilometrų rinkti.

Beje, po miškus žygiuoju ryškiai apsirengęs, kad iš toli gerai matyčiausi. Turiu tokią savotišką baimę – kad miškuose medžiotojai manęs netyčia su žvėrimi nesupainiotų ir nenušautų. Dažnai pasitaiko, kad į medžioklės plotus išeinu, pamiškėse vis pastebiu stebėtojų būdeles.

O dėl pasiklydimo… Šiais laikais, kai yra Google žemėlapis ir įvairios navigacinės programėlės, baimės pasiklysti nėra jokios, o ir neteko dar pasimesti.

Gal kyla mintys imti ir išeiti į dabar labai išpopuliarėjusius ilguosius piligriminius kelius?
Man žygiavimas yra reikalingas ne tam, kad save kažkaip išbandyčiau, iššūkius didžiulius įveikčiau. Einu tam, kad atsipalaiduočiau, aprimčiau, noriu mėgautis procesu. O ir taip stipriai galvos „perkrauti“ kol kas nereikia. Dėl to, matyt, ilgiesiems piligriminiams keliams poreikio šiuo metu neturiu. Be to, ir žmonos su trimis dar nedideliais mūsų vaikais vienų palikti ilgam nenoriu.
Šiuo metu man pakanka pusės dienos pasivaikščiojimo ir aš jau laimingas. Lietuvoje turime puikias sąlygas eiti – miškuose saugu, nei koks liūtas ar smauglys tave užpuls (šypsosi) ar dar kas pavojingo nutiks. Esame buvę su šeima Balyje ir buvau sugalvojęs ten pasivaikščioti taip, kaip esu pratęs namuose. Labai greitai atsisakiau šios minties. Supratau, kad nežinau, ko, išėjęs į vietinę gamtą, galiu tikėtis žolėje, krūmuose, medžiuose. Lietuva tobula pasivaikščiojimams – gražūs miškai, daug ežerų su laukinėmis pakrantėmis, kur gali ramiai nusimaudyti. Rojus ėjikams.

Ar turite vaikščiojančių ir kompaniją palaikančių draugų?
Pradžioje norėdavau daugiau kompanijos pasivaikščiojimams, tačiau dabar man labai gerai ir vienam. Su draugais, su kuriais dar mokyklos laikais vaikščiojau, bendraujame iki šiol. Turėjome gražią tradiciją – kalėdinį žygį. Išėjimą drauge žiemą, kai spusteli rimtas šaltukas. Anksčiau važiuodavome su traukiniu, žygiuodavome ir nakvodavome palapinėse. Vėliau traukinį pakeitė automobiliai, tada nebeliko nakvynių, ilgainiui žiemą pakeitė šiltesnis oras. O tada šeimos, reikalai, kažkam dviračiai labiau pradėjo patikti ar kiti aktyvūs užsiėmimai, todėl vaikštau dabar vienas.

Kas pasikeitė pamėgus vaikščiojimą?
Žinokite, garderobas. Žmonai dažnai juokdamasis primenu, kad šiuo metu mano mėgstamiausios parduotuvės yra tos, kuriose parduodami žygeiviams skirti rūbai. Ir tikrai apsidžiaugiu gimtadienio proga tokių gavęs. O žmona juokiasi ir klausia, tai kiek galima ėjimui batų turėti. Turiu jų ne vieną porą, tačiau kiekviena jų juk skirtingam ėjimui, skirtingam metų laikui ir panašiai. Čia tas pats, kaip moterys aukštakulnių turi visiems gyvenimo atvejams.
Ir jau nieko su savimi nebegaliu padaryti – aktyviam laisvalaikiui skirtus rūbus pastaruoju metu velkuosi nebūtinai tik eidamas į savo žygius. Dažnai jais apsirengiu ir tiesiog laisvalaikiu, kelionėse. Jie tiesiog labai patogūs (šypsosi).

Kokių svajonių susijusių su ėjimu turite?
Pastaruoju metu traukia pasivaikščioti į kalnus. Lietuvos miškai puikūs ir gera juose eiti, tačiau kalnuose jau labai seniai buvau. Dar jei su šeima – iš vis būtų puiku. Iš tolimesnių kelionių – įdomu būtų paklajoti po JAV rezervatus ir parkus, kanjonus. Noriu žygiuoti, tačiau nesikankindamas su sunkiausia kuprine ant pečių, kur sudėta visa tavo manta, o komfortiškai, su patogiomis nakvynėmis (šypsosi).

Dėkojame už pokalbį.

Projektas bendrai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšomis ir Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.