Po pirmojo žygio pėsčiomis per gamtą Lietuvoje Algimantas Černiauskas namo grįžo su iki kraujo nutrintais kulnais, sušlapęs, pavargęs ir nelaimingas. Tačiau patirti sunkumai neatbaidė jo nuo žygių ir po šalies miškus jis keliauja jau dešimt metų. Algimantas papasakojo, kokią didelę puokštę netikėtų nuotykių patyrė per pirmąjį žygį, kas jį skatina eiti bei dalinasi rekomendacija, ką būtina įsidėti į kuprinę, išsiruošus į vienos dienos pasivaikščiojimą gamtoje.
Kokia jūsų žygiavimo pradžia?
Į pirmąjį rimtą žygį gamtoje su nakvyne išsiruošiau berods 2012 metais. Tiesiog kilo mintis, kad reikia pabandyti eiti. Nebuvau tuomet nei įkvepiančių istorijų apie žygius prisiskaitęs ar prisižiūrėjęs, nei pažinojau kitų žygeivių. Tiesiog traukė pabandyti kažką naujo. Bandydamas naujus dalykus mėgstu tai daryti greitai. Dėl to pirmam žygiui greitai ir pasiruošiau – apranga buvo paprasta, pigūs brezentiniai batai iš paprastos batų parduotuvės. Į žygį pasiėmiau keistą pigią kuprinę, kurią kažkada nusipirkau prekybos centre. Ji atrodė kaip didelis maišas su rankenomis.
Pirmojo žygio metu ėmiau ir sugalvojau, kad naktį turiu miegoti medyje. Buvau matęs, kaip alpinistai kalnuose miega pakibę ant uolų. Alpinistu būti nenorėjau, tačiau man patiko idėja, kad tu miegi ne ant žemės. Sugalvojau, kad miške iš rastelių pasidarysiu gultą, įkelsiu jį į medį ir bus labai gerai. Koks naivus buvau. Realybė ištiko visai kitokia.
Panašu, kad per patį pirmą žygį patyrėte ne vieną nuotykį?
Mano pirmasis žygis gavosi visiška avantiūra. Susiplanavau septyniolikos kilometrų maršrutą, kuris tuomet man buvo kosminio ilgio. Maršrutas ėjo per pelkę. Batai kiaurai šlapi ir purvini tapo vos po dviejų kilometrų kelio. Klampojau purvyne iki kelių, sugebėjau pamesti peilį ir virvę, o tada dar ir pasiklydau.
Nakvojau irgi su nuotykiais. Šiaip ne taip pasigaminau aš gultą, įkėliau į medį, įlipau į jį ir miegojau. Naktį prasidėjo didžiulė audra ir buvo baisu. Anksčiau nebuvau tokių dalykų patyręs. Kaip dabar prisimenu, naktis, aš kabu medyje keturių metrų aukštyje, lyja, guliu pusiau įsisupęs į kažkokį plastikinį maišą, kad miegmaišis nesušlaptų. Be viso to, šaka, prie kurios buvo pririštas mano gultas, nusitrina ir iš jos pradeda varvėti sakai tiesiai man ant veido (juokiasi).
Batai kojų kulnus nutrynė iki kraujo. Prisimenu, kaip ryte atsikėlęs bandžiau autis žygio batus – kiekvienas judesys kėlė didžiulį skausmą. Antrą dieną nori nenori turėjau maršrutą pabaigti. Stotelėje, iš kurios šeimyna mane turėjo pasiimti, sėdėjau labai liūdnas.
Akivaizdu, kad pirmojo žygio nesklandumai neatgrasė nuo žygiavimo.
Pirmojo žygio kuprinę ir kruvinus batus aš atminimui netgi išsisaugojau. O noras vėl keliauti pėsčiomis nedingo matyt dėl to, jog tuo metu patyriau kažką naujo. Pirmasis žygis su savais iššūkiai ir nuotykiais parodė man, jog yra sritis, kurioje aš esu naujokas ir kad čia yra dar ką įdomaus nuveikti, išmokti. Atsirado užsispyrimas, kad kitą žygį galėsiu įveikti geriau, lengviau. Aš galiu atsakingiau susidėti rūbus, kitaip pasirinkti maistą, galbūt geresnį maršrutą pasiruošti, kuprinės svorį atidžiau reguliuoti. Noras tobulėti ir vedė mane į priekį. Per daugelį vaikščiojimo metų daug ko išmokau tiesiog darydamas, bandydamas, kitaip sakant, per asmeninę patirtį.
Kaip gi toliau vystėsi jūsų vaikščiojimas istorija?
Po pirmojo žygio gamtoje sugalvodavau sau vis naujų iššūkių. Pats planuodavau (ir planuoju iki šiol) savo žygius. Pradžioje topografiniuose žemėlapiuose rasdavau vietas, kurios man pasirodydavo įdomios, nuošalios. Iš pradžių eidavau su paprastu žemėlapiu, nes topografinių žemėlapių programėlės tuo metu dar nebuvo tokios populiarus kaip dabar. Susikurdavau žiedinius maršrutus, nes ir tada, ir dabar nemėgstu atgal grįžti tuo pačiu keliu. Jei leidžia galimybės, visada stengiuosi kuo daugiau pamatyti keliaudamas ratu.
Vėliau kilo noras išbandyti, kiek daugiausiai kilometrų galiu nueiti. Vienas iš sunkiausių mano žygių buvo kelionė su labai sunkia kuprine, kur buvau pridėjęs reikalingų dalykų trims dienoms. Maršrutas per miškus driekėsi nuo Marcinkonių iki Druskininkų. Visą pirmą dieną lijo, teko visam sušlapusiam ir miegoti. Tuomet 55 km nuėjau per maždaug 48 valandas. Dar po kelių metų žygiavau aplink Čepkelių raistą – maždaug 50 kilometrų su lengva kuprine ant pečių tuo metu įveikiau per 12 valandų.
Nebijote nakvoti miškuose vienas?
Per tiek metų žygių su nakvyne jau pripratau prie naktinio miško aplinkos ir garsų. Nakvodamas gamtoje būna girdžiu, kaip aplink pastogę vaikšto žvėrys. Kadangi dažnai žygiuoju bekele, nakvoju atokiose miško vietose. Man nebaisu naktį atsitraukti nuo stovyklavietės ir pažiūrėti į ją iš šono. Galiu be prožektoriaus naktį pasivaikščioti mišku. Supratimas, kad sugebi save nugalėti ir tau nebaisu, man suteikia net savotiškos stiprybės, papildomo pasitikėjimo.
Panašu, kad žygiai Jus traukia nuotykiais ir nauja patirtimi.
Tikrai taip. Visgi šiuo metu jau esu būsenoje, kai rodos, kad apie žygius žinau viską. Kyla noras kažką keisti, kad vėl atsidurčiau naujoko batuose, kad vėl galėčiau tobulėti. Tad galvoju pradėti tyrinėti tolimesnius Lietuvos kampelius, pradedu pamėgti mišrius žygius.
Kas yra mišrūs žygiai?
Pavyzdžiui, kai dalį atstumo eini pėstute, dalį plauki baidarėmis. Mišrų žygį jau esu išbandęs. Su bičiuliu esame keliavę nuo Molėtų iki Švenčionėlių (jei skaičiuoti tiesia linija apie septyniasdešimt kilometrų susidarytų). Keliavome pėsčiomis ir irklavome pripučiama baidare. Autobusu atkeliavome į Molėtus. Ėjome miškais, o kai prieidavome ežerus – plaukėme pripučiama baidare. Užsukdavome į vandens telkiniuose buvusias salas, vienoje ir nakvojome. Visa kelionė užtruko tris dienas, buvo smagu.
Gal kyla minčių eiti užsienyje?
Turiu norą įveikti vieną taką užsienyje. Švedijos šiaurėje yra ilgiausias šioje šalyje Karalių taku vadinamas pėsčiųjų maršrutas, besidriekiantis virš 400 kilometrų. Populiariausia jo atkarpa yra apie 100 kilometrų atstumas, vingiuojantis už poliarinio rato. Buvau viską apie kelią išsiaiškinęs ir žmoną įkalbėjęs juo žygiuoti, tačiau kol kas taip ir nenuvykome ten. Dabar teks palaukti, kol vaikai užaugs.
Keliaujate visada vienas ar ir su šeima?
Seniau su žmona žygiuodavome ir nakvodavome gamtoje. Dabar ji labiau mėgsta dienos trukmės iškylas. Tuo tarpu su sūnumi dviese ir žygiuojame, ir gamtoje nakvojame. Jį skatinu mėgti gamtą ir pažinti mišką, jo nebijoti, gebėti racionaliai įvertinti situaciją, suprasti, kokie garsai būna miške ir kodėl. Sūnui noriu perteikti jausmą, supratimą, kad miške niekas nenori tavęs pulti, kad čia net ir naktį gali būti saugus. Laukiniai gyvūnai yra bailūs, sveiki būdami nei iš šio nei iš to žmogaus nepuls. Sūnui patinka mūsų bendri žygiai. Aišku, stengiuosi nepersistengti, sūnus turi laiko ir Youtube pažiūrėti, ir kompiuterinius žaidimus žaidžia. O dukrai šiuo metu yra pusantrų metų. Ją taip pat jau pratiname prie pasivaikščiojimų ir kitų aktyvių veiklų gamtoje.
Esi labai patyręs žygeivis. Gegužės 15 d. Kaune vyks Ėjimo renginys, kurio metu dalyviai kviečiami eiti ne tik 5 ar 10, bet ir 25 km. Ką mažiau patirties turintiems ir besiruošiantiems visą dieną vaikščioti gamtoje, patartum įsidėti į kuprinę?
- Jei eisite vasarą, visų pirma būtina pasiimti pakankamą kiekį vandens.
- Žiemą reikėtų nepamiršti termoso su karštu gėrimu, vandeniu.
- Žinoma, maistas.
- Vasarą dažnai lyja, tad pravartu turėti neperšlampamą striukę arba skraistę.
- Specialų padėkliuką pasidėti po užpakaliu sėdint. Anksčiau labai skeptiškai juos vertinau, nes, rodos, būdamas gamtoje gali atsisėsti bet kur – ant kuprinės, medžio kamieno, kelmo, akmens. Tačiau dabar galvoju, kad tokie padėkliukai tikrai geras dalykas. Kuprinėje jie neužima daug vietos, turi šaltį ir drėgmę atspindinčius sluoksnius, tad komforto sėdint tikrai daugiau.
- Aš esu didelis vaikščiojimo lazdų gerbėjas ir esu už jų naudojimą ilguose žygiuose. Pats jas naudoju, jų dėka man lengviau einasi.
- Įsidėti reikėtų priemonių ugniai uždegti, jei planuojate sustoti stovyklavietėje ir užsikurti laužą.
- Peilis, priemonės apsaugančios nuo vabzdžių tikrai pravers.
- Savo kuprinėje visada turiu ir išorinį telefono pakrovėją.
Dėkojame už pokalbį. Šis pokalbis yra Ėjimo projekto dalis. Ėjimo renginys startuos gegužės 15 d. Kauno rotušės aikštėje. Renginio dalyviai kviečiami pasirinkti ir įveikti vieną iš trijų skirtingo ilgio trasų (5 km, 10 km ar 25 km). Ėjimo miestelyje visų lauks turiningos, naudingos veiklos ir pramogos. 2021 m. Vilniuje startavęs renginys pritraukė net 7 tūkst. dalyvių. Nemokama registracija į renginį – www.ejimas.lt.
Projektas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.