Gustė Šidlauskaitė savanoriauti pradėjo septyniolikos ir net dabar, jau dirbdama mokamą darbą, vis dar neatsispiria galimybei neatlygintinai prisidėti prie jai patinkančių renginių ar kitų iniciatyvų. Mergina mums papasakojo, kuo ją praturtino savanorystė ir pasidalino mintimis, kodėl jauniems žmonėms naudinga ir vertinga savanoriauti. Beje, ĖJIMO renginiui šiuo metu ieškome savanorių, daugiau informacijos apie tai čia.
Kaip ir kodėl nusprendei tapti savanore?
Pradėjau savanoriauti vėlokai. Būdama 17 metų užsiregistravau į pirmąjį renginį, kuriame dalyvavau ne kaip dalyvė, o kaip savanorė. Savanoriauti nusprendžiau norėdama praplėsti savo pasaulėžiūrą, pamatyti renginių „užkulisius“ bei, kaip ir turbūt dauguma savanorių, tikėjausi atrasti naujų draugų.
Kokia buvo tavo pirmoji savanorystė, ką jos metu veikei? Ar buvo tada baisu, neramu, kaip seksis, ką reikės daryti?
Kai užsiregistravau savanoriauti į pirmąjį savo renginį, net nenutuokiau, ką reikės daryti, kokius darbus atlikti. Labai bijojau, kad neturėsiu draugų komapanijos renginio metu, nebus patyrusių savanorių, kurie galėtų man padėti iškilus problemai. Tačiau jau net pirmajame savanorių komandos susitikime išgirdau kalną informacijos ir susipažinau su kitais savanoriais, su kuriais iki šiol palaikau ryšius.
Kiek metų ir kur tu savanoriavai iki kol pradėjai dirbti mokamą darbą? Juk savanoriavai netgi užsienyje?
Mokamą darbą pradėjau dirbti tik šią vasarą, tad savanoriavau apie 3 metus. O savanorystės patirties įgyjau įvairiausiose srityse. Viskas prasidėjo nuo įvairių varžybų, maratonų, bėgimų, koncertų ir taip toliau. Vėliau išbandžiau savo jėgas Raudonojo kryžiaus organizacijoje, vaikų globos namuose. Galiausiai, paskutinės savonorysčių patirtys buvo neįkainojamos. Per mainų programą metams išvykau į Braziliją, kur atradau visai kitokią savanorystės pusę – padėjau skurstančioms šeimoms, suteikiau džiaugsmą skurde paskendusiems vaikams dalindama kalėdines dovanėles. Užsidegimas savanoriauti nedingo ir pasibaigus mainų programai, todėl nusprendžiau sudalyvauti projekte „Savanorystės vasara‘20“, kuriame išbandžiau savo jėgas Vilniaus universitete, Baltųjų pirštinių komandoje bei savanorių centre.
Ką tau asmeniškai davė savanorystė? Kokie yra jos privalumai? Kodėl, tavo nuomone, jaunuoliai turėtų savanoriauti?
Visuomet sakiau, kad savanorystė atveria akis, leidžia pamatyti ne tik renginį iš kitos pusės, bet ir pasijusti šio to dalimi. Man asmeniškai savanorystė davė labai daug patirties, pradėjau labiau pasitikėti savimi ir pagaliau išlipau iš savo komforto zonos, tapau žymiai drąsesnė, nebijanti iššūkių. Savanorystė moko spręsti problemas greitai, reaguoti į įvairias situacijas efektyviai ir apgalvotai.
Ką ir kaip reikia daryti, kad savanorystė būtų sėkminga, o tu augtum ir įgytum ateityje reikalingos patirties?
Manau, svarbiausia šioje srityje yra atsakomybė. Dažnas žmogus atlieka darbus atsakingai tik tuomet, kai gauna piniginį atlygį, bet net nepagalvoja, kad sėkminga ateitis, didelis atlyginimas ar norimas darbas lengviau pasiekiamas, kai turi patirties jau iš anksčiau. Atlikdamas darbus iš širdies, o ne bet kaip, gali būti pastebėtas koordinatoriaus, savanorių komandos vadovo. Tave pakvies į ateinančius renginius ir taip susirasi daug pažinčių, kurios gali praversti ateityje. Savanoriaujant nederėtų pamiršti ir punktualumo, darbštumo, supratingumo bei komunikabilumo. Svarbu nebijoti žengti pirmųjų žingsnių, išdrįsti darbui pasakyti taip.
Pasidalink smagiausiu nuotykiu, nutikusiu savanorystės metu.
Vieno tokio ypatingo įvykio neprisimenu, tačiau juokingiausia ir smagiausia savanorystė buvo praėjusiais metais viename bėgimo renginyje, kai turėjau persirengti į vienaragį ir linksminti žmones, šokti ir skleisti geras emocijas bei nuotaiką. Juokingiausia buvo, kai sugalvojau sudalyvauti zumbos pamokoje. Žmonės filmavo ir juokėsi. Tai buvo pati smagiausia patirtis. Tik įsivaizduokite, kaip karšta buvo su kailiniais šokti zumbą, kai lauke 30 laipsnių ir kaitina saulė.
O kokį prisimeni didžiausią iššūkį, kurį teko įveikti būnant savanore?
Kiekvienoje savanorystės srityje atsiranda vis naujų iššūkių ir jie visi kardinaliai skiriasi, tačiau vienas iš didžiausių man buvo – susidraugauti su kompiuteriu, Excel programa ir lentelėmis. Žinau, labai keista girdėti, kad 21 amžiaus žmogus nelabai moka dirbti su kompiuteriu, bet tokia ta tiesa.
Ką patartum jaunam žmogui norinčiam pradėti savanoriauti? Kaip rasti tinkamą savanorystės vietą?
Didžiausias patarimas būtų eiti ir bandyti, žinoma, jeigu tik yra noro ir užsidegimo. Ir kartais net atrodo, kad savanorystės vieta ar sritis nėra įdomi, bet pabandžius, ji gali labai sudominti ar, priešingai, įrodyti, kad tai ne tavo sritis. Pavyzdžiui, aš nesu labai didelė muziejų bei parodų fanė, bet savanoriavau Užupyje, parodų salėje. Po tos savanorystės tik įsitikinau, jog esu ne meno žmogus ir dabar žinau, kad man tikrai tai nepatinka. Pradedantiesiems savanoriams patarčiau nebijoti bandyti kuo įvairesnių savanorystės sričių. Ir svarbiausia, būti drąsiems ir priimti visus iššūkius, kurie kyla.
Dėkui už pokalbį.
◊◊◊
Tapk ĖJIMO renginio savanoriu! Pažink ĖJIMĄ iš vidaus, sutik naujų žmonių ir įgauk didelio renginio organizavimo patirties. Registracijos anketa ČIA arba rašyk info@ejimas.lt ir, artėjant renginiui, mes su Tavimi susisieksime.
Projektas bendrai finansuojamas Vilniaus savivaldybės biudžeto lėšomis ir Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.